Jūros mėlynumo pakrantė

Apšilimui norėjau patranzuoti kur nors Europoje. Tada paskambino Ieva ir pasiūlė aplankyti jos draugę Montpellier. Taip ir prasidėjo.

Turėjome skubėti nusigauti į Montpellier, nes Djanet turėjo už kelių dienų išvykti iš ten. Susukčiavome nuskrisdami į Brėmeną. Skrydis, aišku, buvo neeilinis, nes tai buvo pirmasis Ryanair skrydis Kaunas-Brėmenas. Davė tušinukų ir popieriaus su oro uosto atributika, kurie vėliau labai pravertė.

Būdami tranzavimo ekspertai nutarėme tiesiog nueiti pėsčiomis iki degalinės greitkelyje. Deja, kad esame Vokietijoje suvokėme gerokai per vėlai. Tada jau buvome nuėję apie 10 kilometrų apleistomis greitkelio apylinkėmis - krūmynais ir pelkėmis. Kažkokiame kaime, kurį aplankėme eidami šalia autobano radome žemėlapį, kuris parodė, kur yra artimiausias parkingas - už 5 kilometrų. Tada pakeliui kai jau buvo visai sutemę dar spėjome užsukti į degalinę šokolado ir guminių batų. Ten vakarieniavęs sunkvežimio vairuotojas murmėjo nesuprantama tarme, prisimenu tik kad jis paklaustas, ką mums dabar daryti, daug kartų kartojo žodį "Schlecht". Tą naktį pirmą kartą perbėgome autobaną ir susistabdėme pirmą automobilį, bet jis mūsų nepavežė - tai buvo policija, kuri supratusi, kad mes ne vokiečiai, papasakojo, kad dėl mūsų pasivaikščiojimo buvo iškviesti 3 kartus ir palinkėjo, kad daugiau jų nebesutiktume.

Kitą rytą buvo nauja diena. Dar buvome kiek įstrigę Kiolne, pabendravome su rusų turizmo agentūros darbuotojais, pasivaikščiojom po golfo aikštynus ir privačius oro uostus ir išlindome į stovėjimo aikštelę.

Iš įdomesnių pakeleivių į pirmą pusę buvo Prancūzvokietis, kurio pirmas klausimas mane sutikus buvo "ar turi vairuotojo pažymėjimą?". Turėjau. Važiavom. Vairavo jis labai gerai. Geriausiai jam sekėsi vairuoti važiuojant 220 km/h greičiu, kalbant su žmona ir rūkant tuo pat metu. Kelionės pabaigoje jis netgi mus pavaišino vakariene. Ir tada pasipasakojo savo istoriją, kad, pasirodo, jis vairuotojo pažymėjimo netekęs prieš pusę metų, kai Prancūzijoj važiavo 278 km/h (net spidometro nuotrauką parodė, kuria labai didžiavosi). Prie jo automobilio ėmė trintis policija ir tada sutarėm, kad vairavau aš, bet pareigūnai mūsų taip ir neužkalbino.

Per dvi dienas pasiekėme Montpellier. Bet pietų Prancūzijoj viskas nėra taip paprasta. Djanet prieš pusvalandį sakiusi, kad nepasitrauks nuo telefono, ėmė jo nebekelti. Artėjo vidurnaktis ir paskutiniai tramvajai atlikinėjo savo prievoles. Šiaip ne taip interneto kavinėje suradome, kaip iki jos nusigauti. Durų niekas neatidarė, jau galvojome kieme statytis palapinę, bet nutariau dar sykį pabandyti laimę skambinant į duris ir kai pasakiau, kas atėjo, išgirdau "Oh my god!" ir skubančio žmogaus žingsnius. Tai išties priminė vieno vėliau sutikto paryžiečio mintį, kad pietų prancūzai priims tave šiltai, bet iš tikrųjų nebus nuoširdūs, o šiauriečiai sunkiai tave prisileis, tačiau, jei prisileis, tai bus tikra.

Pasimaudėm, pasivaikščiojom miestu, nuvažiavom į Kanus, pamiegojom po palme. Kanuose sutikom lietuvį, kurį praminiau Kanų mafija. Pasakojo, kaip buvo išmestas iš prancūzijos armijos, nes susimušė su vyresniu karininku. Labai gerai žinojo miestą, pažinojo žmonių ir išmanė visokių triukų, kaip važiuot traukiniu be bilieto ir baudos. Tada nesėkmingai bandę išsinuomoti automobilį patraukėme į kraštą, kur kalbama liuksemburgietiškai.

Tame krašte mūsų palydovas buvo puikusis australas, su kuriuo ir praleidom visą pusdienį vaikščiodami po miestą ir klausydamiesi jo pasakojimų apie Australijos parlamento subtilumus ir istoriją. Dar kitą dieną nusigavom į Berlyną, automobilyje sklandė žolės dūmas. Naktis buvo ilga, Berlynas priminė Betliejų prieš du tūkstančius metų, tik galiausiai apsistojom ne tvarte, o loftuose. Berlynas parodė savo didybę, kai išvykstant iš jo teko du kartus kirsti autobaną, kad nusigautume į reikiamą degalinę.

Aišku, užsukome į Varšuvą, tik Ieva nenorėjo ten užsibūti. Kelias iki Vilniaus dabar atrodo buvo labai sklandus ir paprastas, bet gal todėl, kad namai buvo taip arti. Kelionę iš Kauno vainikavo bokso treneris Kęstas, kuris žinojo daug slapyvardžių.

Kelionės dviese metu reikia suvokti, kad kompanionas - geriausia, ką turi šiuo metu, ir kad nė minutės neatsitraukiant nuo žmogaus kelias dienas gali atsirasti trintis. Pavargus nuo bendravimo žodžius imi vartoti tik kai būtina arba kai vystoma kokia įdomi tema. Pasaulis nėra civilizuotas per se. Jis civilizuotas, kai laikaisi tos civilizacijos primestų taisyklių. Kaip teisingai pastebėjo vienas pakeleivis, tranzuodamas greitkelyje esi įkalintas. Turi gerokai pasistengti, kad iš ten ištrūktum, kartais net išmokti naują kalbą.

Kelias man pasufleravo dar vieną gyvenimo metaforą. Kai tranzuoji, kartais pakeiti tarpinį tikslą, nes pasitaiko pakeleivis, kuris važiuoja tinkama kryptimi, bet tą tikslą aplenkia. Kai jis tave palieka, vėl turi dairytis, kurgi tavo naujasis tikslas.

Ką gerai atsimenu iš kelionės tai pokalbius palapinėje, atvirus kaip giedras dangus. Kai neturi niekur eiti ir neturi kur eiti, kai nebijai pasiduoti žodžiams, kai juos tari ir suvoki jų nominalumą tuo pat metu.