Salos vizitas

Vieną vakarą, su Jul apžiūrinėdami skrydžius iš Londono į "Vienos" Bratislavos oro uostą, radome tikrai neblogą ir nebuvo geresnio būdo iškeliauti į salą kaip tik dabar spontaniškai imti ir įsigyti bilietą. Bėgant laikui suvokiau, kad norint kur nors skristi iš Londono pirmiausia reikia ten nusigauti. O kadangi tiesiog skristi į Londoną būtų per paprasta, prieš tai nutariau aplankyti Škotiją.

Atvykus į Edinburgą (arba kaip vietiniai taria - Edinbr) kažkur miesto centre mane užkalbino du guvūs jaunuoliai, nesėkmingai mėginę įspėti mano tautybę (pradėjo nuo Prancūzijos - gal dėl mano juokingos išvaizdos, o gal dėl atsiskyrėliškumo). Galiausiai priversti suvokti, kad aš iš Lietuvos, ėmė šaukti "Romanovas! Romanovas!" ir spausti man ranką. Pasirodo visai paprasta tapti žinomu bet kokioje šalyje - tereikia įsigyti jos futbolo klubą.

Labiausiai akį raižė naktinis miesto gyvenimas ir dirbančios parduotuvės. Vienos mieste žmonės dirbti nemėgsta. Spėlioju, kad mokykloje turėjo ekonomikos kursą, išaiškinantį, kad laisvalaikis didina naudingumą (o argi ne toks buvo pradinis mūsų ekonomikos tikslas?).

Šiaip ne taip suradęs Daumantės namą ir pakeliui pametęs tik vieną pirštinę buvau pasotintas staigiais naktipiečiais ir galėjau ramiai pamiegoti. Perpiet patraukiau šiauriau - į St. Andrews.

St. Andrews belipantį iš autobuso mane pasitiko Kotryna. Iš karto nuėjome į namą, papuoštą princo Charles portretais. Ten gyveno Justė, kuri, tikiuosi, nesitikėjo mūsų vizito ir buvo nustebinta. Kol šventėme Kotrynos draugės gimtadienį, kaimynystėje pievose ganėsi pavieniai kiškiai. O atsibudęs iš kitos nakties Justės name galėjau stebėti vienišą suoliuką ankštame kieme ir apžiūrinėdamas kambaryje esančius daiktus įsivaizduoti, kaip gi atrodo tas žmogus, miegantis šioje lovoje, kai nėra išvykęs. St. Andrews viskas po ranka. Iki visko dvi minutės: universiteto, parduotuvės, jūros, parko, katedros, kurioje nevyksta mišios.

Tokioje patogioje aplinkoje praleidęs keletą dienų nutariau, kad būtų pravartu spėti į lėktuvą iš Londono. Kitas žaidimas vadinosi "heaviest snow for 18 years". Taisyklės labai paprastos: tereikia nuvykti į savo oro uostą, sulaukti, kol keleiviai turėtų būti laipinami į lėktuvą, skrendantį į Londoną, pamatyti užrašą "Canceled", o tada jau paliekama daugiau laisvės improvizacijai. Žaidimo pasisekimas milžiniškas - beveik 10 tūkstančių dalyvių (belieka tokios sėkmės tik pavydėti organizatoriams). Kol londoniečiai valėsi savo takus ir bandė suprasti, ką čia spaust, kad ta sniego mašina pradėtų veikti, grįžau vakaroti į Edinburgo miestą.

Kitą dieną jau buvau sostinėj. Turėjau 8 valandas. Visgi sugebėjau neskubėdamas aplankyti keletą draugų. Buvo įdomu stebėti, kaip paslaugieji britai pasinaudoja savo GPS įtaisais tik tam, kad galiausiai pasakytų kelią iš akies: "... arba galite tiesiog eiti tiesiai".

Tęsėsi viena ilga diena, kuri prasidėjo 11 valandą Edinburge, tįso per naktį Londone, palydėjo mus ryte iki Bratislavos, o iš ten iki Vienos, kur jau kartu su Jul apėjome garbės ratą apie senamiestį, pakeliui pažaidę metalabe jų pačių susikonstruotu arkadiniu žaidimų automatu. Išmiegojome milijoną metų ir kitas dienas trankėmės po Vienos galerijas.

Hundertwasseris, kurio Cabo Verde pašto ženklą norėčiau klijuoti ant atviručių draugams, gyveno mieste, kur dabar eskalatoriaus metro viduje atvaizdą gali vos už 100 metrų iškeisti į Lee Morton suregztas kopėčias, paveldėjo daug iš Schiele langų ir Klimto aukso, kuriuos skiria vos viena siena viršutinėje Belvedere galerijoje. Pagaliau prieš grįždamas į Lietuvą tikrai pajutau miestą su visais blusų turgumis ir pakistaniečių restoranais. Tik žvelgdamas be spaudimo ir minčių miriadų (ir galbūt tinkamą kompaniją panaudojęs kaip emocinį katalizatorių) gali iš esmės įvertinti aplinką taip, kad pasiimtum kuo daugiau.

Keliauji ne tam, kad pamatytum pasaulio išorę, o tam, kad pamatytum save, nes keliaujant, prošal skubant veidams, miškams ir įvykiams, vienintelis pastovus dalykas esi tu pats - tavo kūnas ir mintys.