Dni Nak w Warsawe

Kadangi jau buvau apsisprendęs vykti traukiniu, nes tai apskritai geriausias būdas keliauti su lagaminu, negalėjau nesustoti Varšuvoje. 55 litai - tiek reikėjo sumokėti už beveik 600 kilometrų liuksusine klase: atskiras kupe su langu per beveik visą sieną, traukinio mašinistas nuolat rūpinosi šiluma vagone ir vis įmesdavo malkų, o administratoriai netgi patys prieidavo patikrinti bilietų ir man nereikėdavo jų ieškoti. Varšuvoje pasitiko Irka. Irka gyvena ne Varšuvoje. Irka gyvena Stara Praga rajone. Tai kitas miestas. Miestas mieste (kaip toje kendo reklamoje: kendo - tai gyvenimas gyvenime). Stara Praga toks nuostabus, kad man jį aplankyti primygtinai parekomendavo netgi žemėlapių pardavėja mano sapne naktį prieš kelionę. Užsukę į vienetinę krautuvėlę ir apsipirkę bananų, jogurto bei kito pieno nukeliavome pas Irką. Išsimiegojau pusvalandį. Buvau pažadintas ir užlaipintas ant dviračio, kuriuo davėmės po Varšuvos centrą. Galiausiai vėl grįžome po Irkos stogu. Po Irkos stogu nelaša, laša po jos grindimis, mat buvo susidarę tam tikrų santechninių niuansų. Santechniko vaidmenį atliko Polek (kitaip tariant, Lenkas), tai čia ir persikelkime į kitą dieną. Kai grįžau iš pašto ir išnaršiau visą senąjį turgų, prie namo arkos aplenkiau jaunuolį ir žinojau, kad jį dar susitiksiu. Ir še tau kad nori - lygiai po 1 minutės ir 32 sekundžių jis man jau duoda ranką ir sako: "I'm Polek. I will be the plumber today." Tada atlikome pjesę iš duospektaklio "Belaukiant Dorotos". Dorota atėjo kiek anksčiau ir nu ką, sako, einam į pieno barą. Man jau iš karto mintys visokios ėmė kilti: karšta stiklinė pieno, Korova milkbar... O pieno baras tai ne šiaip kokia šilto pieno parduotuvė. Pasirodo, pieno tokio, kokį mes jį žinome, gali net nerasti. Čia jis persikūnija į sriubas, kotletus ir makaronus... Pasiėmiau kroketų su grybais ir kopūstais. Atšventėm kalėdas. Mat šie kroketai - tradicinis kalėdų patiekalas, o dar kaip tyčia kampe stovėjo kaspinu papuošta eglinė palmė. Vakaras artėjo, visi į CDQ nuėjo. Pogrindinis loft klubas. Kol laukėme regio grupės iš kalifornijos suridenome alaus bačkas ir sugėrėme daug kolos. Pradėjo rinktis žmonės. O jie, matėsi, jau ne pirmą kartą, nes drįsdavo ateiti net porą valandų po oficialios pradžios. O visgi 35 zlotai. Pagilėjus nakčiai ėmiau ranką ir atsisveikinau su visais prancūzais, vokiečiais ir lenkais ir sėdau ant Irkos bagažinės. Paskui greit atsistojau, nes labai kieta sėdėt buvo. Kieta tikrąja to žodžio prasme (tikrąja tai tikrąja, o ne ta metaforine "tikrąja" kurią žmonės labai pamėgę ir net per radiją kartoja). Prieš miegant reikėjo pakvėpuoti tyru oru, o kadangi aukštas 4 iš 5, leistis į kiemą toliau, nei ant stogo užlipti, tai taip ir padarėm, dar bandėm begerdami arbatą suvokti, ką gi tokio įdomaus mumyse iš taip toli pamatė turgaus apsauginis, kad taip ilgai spoksojo. Ryte ramiai pavalgėm pusryčius skambant tradicinei pusrytinei prancūziškai melodijai ir su Irka įlipom į traukinį likus minus 2 minutėms iki išvykimo. Likus minus 4 minutėms ji nusprendė pasilikti Varšuvoje ir pamojavo man iš perono. Likus minus 20 minučių nustojom vienas kitam mojuoti ir traukinys pajudėjo Čekijos link.

Cześć.